BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Kovas, 2010

Ne eilinė darbo diena

2010-03-28

O žeme, gražiausių turtų saugotoja, gyvuok.

Šeštadienis, darbo diena..
Koncertas be repeticijos. Galvą skauda, pykina.. Va Tau ir koncertas..
Visi tokie talentingi ir nuostabūs.. Gera klausyti, gera matyti..
Na štai ir aš jau groju pirmus akordus. Padėkojau lietuvių mokytojai, paminėjau Domą ir Marių.. Gražu.. tas vandens čiurlenimo garsas, toks nuostabus.. Aš jiems buvau tokia dėkinga.. pirmą kartą manęs klausė tėvai, atnešė gėlių.. O niekada nesu gavus gėlių.. tik Tu pavėlavai.. Pasibaigus porą žodžių tarė politikas Melianas, paminėjęs mane, pavadinęs perliuku ir po koncerto dar priėjęs ir paspaudęs ranką.. Man tai buvo pagaliau savęs įtikinimas, jog vis gi, matyt, kažką sugebu, didelis įvertinimas.. Aš jam dėkinga. Visi išsiskirstė, paprašiau pakartoti savo dainas Tau. Buvau labai laiminga. Juk kita mergina užsimerkusi dainavo su manim, ji jautė muziką, o aš jaučiau susijaudinimą.. Man nieko nuostabesnio negalėjo būti, kaip jos atsidavimas.. Kitą dieną mokytojai minėjo, kad susigraudinę.. Lietuvių mokytoja pilna džiaugsmo atėjo pasveikinti manęs..
Ta diena buvo viena iš tų, kurią norėjosi kartoti ir kartoti.. su Tavimi nuvykome į kinų restoraną, iš džiaugsmo persivalgiau.. Vėliau atvažiavai Tu brangi drauge ir užbaigei vakarą nuostabiomis akimirkomis. Ach..

O žeme, dažniau man leisk tai turėti..

Rodyk draugams

Dykuma

2010-03-28

Pavasaris. Už lango krenta snaigės šokdamos tvistą, taip užklodamos akis, kad visur tik balta balta lyg balta smėlio audra dykumoje.. Važiuoju šiltame autobuse, o snaigės kloja baltais patalais pavasario žemę.. Pralenkiu autobusą, kuris jau užstrigęs dėl blogų oro sąlygų.. “o Tu tik pagalvok, man te reikėjo spėti vos anksčiau grįžti ir aš juo važiuočiau ir aš užstrigčiau.. Keista, bet niekada dar nebuvau patekusi į panašią situaciją”.. Sustojau. Autobusas užstrigo. Mes laukėme.. praėjo kelios, penkios, dešimt minučių.. Vienam keleiviui neišlaikė nervai išsiprašė iš autobuso.. Laukėme.. Vėl praėjo penkios, dešimt minučių - išlipau ir aš.. Pūga merkia akis, mašinos burzgia aplink.. Visa eilė mašinų, spiriasi į kalną, slysta žemyn ir vėl iš naujo.. Kiti stumia, spaudžia.. Bet juk lauke taip gražu.. Uždusau, seniai tiek kelio neteko eiti.. O kalnai baltų kalnų iki kelių, taip trukdė bristi.. Gaila, kad žmonės bijo dykumos, snaigių audra tokia nuostabi.. Visą kelią knaisiojausi tarp savo minčių, raizgiojau mazgelius ir štai priėjau savo stotelę. Tada prisiminiau, keleivius, kurie liko autobusuose, juk jiems taip ilgu ten.. Už nugaros atbildėjo vienas, po jo antras autobusas, kartu grįžome. Nusišypsojau, kokia laimė, jog išlipau, juk būčiau praleidus dykumą.. Grįžau namo valanda vėliau, ne tiek jau ir daug ar ne?..

*”-Julija, kokią čia kepurę užsidėjai? Dar juk ne pavasaris!”

Rodyk draugams

Išminčiaus testamentas

2010-03-05

Jaučiu artėjančią paskutiniąją. Kraujas stingsta gyslose, sunkiau mąstyti racionaliai, tik prisiminimai vingiuoja, neišdildoma smegenų vagos linija, sukurdamas haliucinacijas. Todėl kol dar likę lašai proto leidžia mąstyti, noriu Tau palikti savo sielą, kūną, protą, namus, prisiminimus, daiktus. Savo gyvenime daug išleidau knygų, kurios turėtų Tau praversti gyvenimo kelyje nesuklupti, nepamiršti, jog esi žmogus ir turi teisę pykti ir džiaugtis, liūdėti ir atleisti. Palieku jos kiekvieną žodį Tau, kad galėtum juos panaudoti nebyliomis akimirkomis, kad galėtum sukeisti žodžius vietomis ir išleisti savo minčių kamuoliuką. Palieku šių knygų viršelius ir rankraščius, kad galėtum juos sudeginti, jei nebrangus buvau Tau, kad galėtum juos paslėpti tarp švininių sienų, jei rūpėjau Tau tik kartais, kad galėtum skaityti ir rasti tai, ko niekada negirdėjai, nes pamiršau, ar neišdrįsau pasakyti - jei mylėjai mane. Suprasi mane geriau, jei pasiimsi mano mintis, jei veltininių minčių kamuolį išraizgysi, ir sudėliosi mintis į vieną gyvenimo siūlą nuo mano širdies iki pasąmonės ir sąmonės. Palieku Tau savo keturias sienas su visu turtu šioje slegiančioje patalpoje. Atleisk, neuždirbau daugiau, kad aprūpinčiau Tave materialine gerove, bet mano protas buvo per daug užimtas, kad prisiminčiau, kad turiu Tave šelpti, palinksminti. Man visada atrodė, kad Tu buvai laimingas, kai žaisdavome stalulėlių žaidimą, tada laimėjęs prižadėjai daugiau nevadinti manęs išprotėjusiu mokslininku, paskendusių tarp knygų ir formulių. Palieku statulėles, kaip savo amato vienintelį egzempliorių. Jas drožiau dar būdamas vaikiško proto, bet jau tada jos buvo mano išraiškų pavyzdžiais. Palieku Tau savo širdį, išlietą laiškuose paslaptingajai, apie kurią nieko Tau nepasakojau. Galėsi pasidžiaugti, jog ir aš buvau žmogumi, naiviai mylėjau ir gėrėjausi. Palieku Tau buto langą, pro kurį saulėlydis visada nusileisdavo tiesiai į delnus ir įkvėpdavo kurti, todėl palieku ir saulėlydį, kad galėtum savimi pasidalinti su kitais. Palieku prižiūrėti saulėgrąžą ant stalo, ji visada šypsosis Tau. Palieku Tau nuotraukų albumą, kad iš naujo po žingsnelį perlėktum per mano trapų gyvenimą, bet tokį turtingą. Aš nieko neturėjau, bet atidaviau viską, ką buvau jautęs. Aš nieko neturėjau, bet išeisiu pajautęs viso gyvenimo pilnatvę. Aš turėjau viską, nes Tu ateidavai, nes mylėjau, nes tikėjau, kūriau, gyvenau. Gyvenimas man davė viską, pažinimą net to, ko nenorėjau pažinti. Nebijau, nes Tu saugus. Palieku Tau tą fotografiją, kurioje šypsausi, kad Tau primintų, jog miriau laimingas, kad atidaviau Tau viską ir kad nieko daugiau neturėjau.

Muzikos veikiamos nuotaikos kūrinys lietuvių kalbos mokytojai.

Rodyk draugams

Aistra tam.

2010-03-02

Tikiu saule,
saulėlydžio laikinumu..

Trapumu..

Bet matyti taip gera.. girdėti taip GERA..
Ir vėl prie senų gaidų, iš pradžių..

Padovanok man tai..

*Myliu Tave..

Rodyk draugams