BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: 2010-03-28

Ne eilinė darbo diena

2010-03-28

O žeme, gražiausių turtų saugotoja, gyvuok.

Šeštadienis, darbo diena..
Koncertas be repeticijos. Galvą skauda, pykina.. Va Tau ir koncertas..
Visi tokie talentingi ir nuostabūs.. Gera klausyti, gera matyti..
Na štai ir aš jau groju pirmus akordus. Padėkojau lietuvių mokytojai, paminėjau Domą ir Marių.. Gražu.. tas vandens čiurlenimo garsas, toks nuostabus.. Aš jiems buvau tokia dėkinga.. pirmą kartą manęs klausė tėvai, atnešė gėlių.. O niekada nesu gavus gėlių.. tik Tu pavėlavai.. Pasibaigus porą žodžių tarė politikas Melianas, paminėjęs mane, pavadinęs perliuku ir po koncerto dar priėjęs ir paspaudęs ranką.. Man tai buvo pagaliau savęs įtikinimas, jog vis gi, matyt, kažką sugebu, didelis įvertinimas.. Aš jam dėkinga. Visi išsiskirstė, paprašiau pakartoti savo dainas Tau. Buvau labai laiminga. Juk kita mergina užsimerkusi dainavo su manim, ji jautė muziką, o aš jaučiau susijaudinimą.. Man nieko nuostabesnio negalėjo būti, kaip jos atsidavimas.. Kitą dieną mokytojai minėjo, kad susigraudinę.. Lietuvių mokytoja pilna džiaugsmo atėjo pasveikinti manęs..
Ta diena buvo viena iš tų, kurią norėjosi kartoti ir kartoti.. su Tavimi nuvykome į kinų restoraną, iš džiaugsmo persivalgiau.. Vėliau atvažiavai Tu brangi drauge ir užbaigei vakarą nuostabiomis akimirkomis. Ach..

O žeme, dažniau man leisk tai turėti..

Rodyk draugams

Dykuma

2010-03-28

Pavasaris. Už lango krenta snaigės šokdamos tvistą, taip užklodamos akis, kad visur tik balta balta lyg balta smėlio audra dykumoje.. Važiuoju šiltame autobuse, o snaigės kloja baltais patalais pavasario žemę.. Pralenkiu autobusą, kuris jau užstrigęs dėl blogų oro sąlygų.. “o Tu tik pagalvok, man te reikėjo spėti vos anksčiau grįžti ir aš juo važiuočiau ir aš užstrigčiau.. Keista, bet niekada dar nebuvau patekusi į panašią situaciją”.. Sustojau. Autobusas užstrigo. Mes laukėme.. praėjo kelios, penkios, dešimt minučių.. Vienam keleiviui neišlaikė nervai išsiprašė iš autobuso.. Laukėme.. Vėl praėjo penkios, dešimt minučių - išlipau ir aš.. Pūga merkia akis, mašinos burzgia aplink.. Visa eilė mašinų, spiriasi į kalną, slysta žemyn ir vėl iš naujo.. Kiti stumia, spaudžia.. Bet juk lauke taip gražu.. Uždusau, seniai tiek kelio neteko eiti.. O kalnai baltų kalnų iki kelių, taip trukdė bristi.. Gaila, kad žmonės bijo dykumos, snaigių audra tokia nuostabi.. Visą kelią knaisiojausi tarp savo minčių, raizgiojau mazgelius ir štai priėjau savo stotelę. Tada prisiminiau, keleivius, kurie liko autobusuose, juk jiems taip ilgu ten.. Už nugaros atbildėjo vienas, po jo antras autobusas, kartu grįžome. Nusišypsojau, kokia laimė, jog išlipau, juk būčiau praleidus dykumą.. Grįžau namo valanda vėliau, ne tiek jau ir daug ar ne?..

*”-Julija, kokią čia kepurę užsidėjai? Dar juk ne pavasaris!”

Rodyk draugams