BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Lapkritis, 2010

“Autoriaus žodžiai” [2]

2010-11-09

Tas rytas kaip ir bet koks kitas rytas buvo ir praėjo, bet pakreipė jos gyvenimą bent akimirkai kita nei įprasta linkme. Kalbu apie tą nuoširdžią šypseną pilną netikėtumo ir ji vėl tarškina gitara. Jai visur reikėjo įkvėpimo, kažkodėl sugebėjo semtis tik iš kitų, o iš savęs.. Ką galima semtis iš tamsios klampynės?.. Bet kad jūs žinotumėte, kaip be galo ji save mylėjo.. Ir viskas ne dėl jos kaltės, tiesiog žodžiais tikėjo.. Bet užtat ir kitus labai mylėjo, aišku taip, kaip mokėjo, bet jausmų fakto nenuginčysi. Kažkodėl nuo tada kai išmoko mylėt tai ir nekęsti pradėjo, tik kad nekentimas toks greičiau pažabotas pyktis - liūdesys buvo. Sėdėjo, bambėjo ir galvojo:
-Ir kodėl Tu man užkliuvai?
Bet niekad nelinkėjo kažko pikto, šiaip susiraukus pagalvodavo ir greit vėl pamiršdavo. Kad per daug ir nebuvo laiko galvoti apie tai, be to kartais ir tai praeidavo. Gal impulsyvumas? Ot netikėtumas! Bet visgi, apie tą rytą, tiksliau apie tuos kitus, kai ją pažadindavo, arba pabusdavo neįprastoje vietoje ir būdavo taip gera.. kad ji tiesiog skendo apdovanotu netikėtumu ir visu įkvėpimu žavėjosi žiūrėdama ir šypsodamasi.
-Laba ryta, mylimasis.

Illustration “good morning” by illusiondoll (www.deviantart.com)

Rodyk draugams

“Autoriaus žodžiai”

2010-11-08

- Ar viskas gerai?
- Taip..,- žodis, kuris skambėjo lėtai ir tyliai.

-Už ką man tie didžiuliai iš heksagoninės sistemos kristalų susidarę, kurių molekulės susijungusios 4 vandeniliais ryšiais į trimatį sluoksninį karkasą, kurio viena molekulė jungiasi su 3 to paties sluoksnio molekulėmis ir su gretima molekule iš gretimo sluoksnio, sudarydami kamuolius, trankėsi man per galvą?..,- nes jai tokios dienos buvo nesuprantamos.. Apskritai paėmus, kaži ar ir ne tos dienos, bet kurią dieną, ji būtų supratus? o gal?.. Bet tai nieko nekeitė.
-Tokie gali ir praskelti galvą, o kas nori šalto dušo smegenims?..,- kamuoliai lindo į rankoves, po apykakle, bet galvos neskėlė.. o gal reikėjo? Juk šaltas protas kare, tai puikiai išmąstyta taktika, su pergalės skoniu, ant galo liežuvio.
-O gal reiktų bėgti?..,- spontaniškai užsidegė viena mintis, bet argi tai būtų geras sprendimas, kai iš šio mūšio lauko niekur nepasitrauksi - kovoji arba miršti. Keista buvo ne vien tai, kad tai atsitiko taip įprastai ir banaliai, kad ji net supyko.. Bet ir tai, kad tai kartojosi jau ne sykį.
-Oo! praėjo.,- liūdnai nudžiugo, nes jai visai patiko jų prielipumas ir balta danga.. Bet dabar ji kaip ir laisva, gali atsiduoti visomis mintimis be kirminų drėgninančių galvos smegenėles. Dabar lyg ir viskas susitvarkė, tik reikia sulaukti, kol nutirps balta danga, tik prie jos ji jau buvo pripratus.
-Tikiuosi, jie nebepasikartos..,- lėtai ir tyliai.

Rodyk draugams