Pagaliau ruduo.

Nieko nenustebins šių dienų balandžių burkavimas. Viena bėga, vienas vejasi - klykaudamas ir bandydamas užšokti. Bet pažvelkime šiek tiek iš kitos pusės į tai.

Visų pirma gegužės mėnuo yra ypatingas, tuo, kad balandis yra vejamas gegužės, staiga kontraversiškai balandis veja gegužę. Tiksliau, balandis tampa įprastu ir nieko neypatingu pavyzdžiu, o štai gegužė persismelkusi visišku nebūdingumu. Taigi gegužė keistai graužia visus balandžius.

Antra. Gegužės mėnuo balandžius stebina savo neblaivumu. Apsvaigimo pagauti, balandžiai murgdosi savo instinktų jausmuose.

Trečia - balandžiai nori mėgdžioti gegužę, bet tiesiog jų prigimtis to neleidžia. Iš to kyla priešiškumas ir nesusikalbėjimas su vidiniu aš.

Ketvirta tai, kad gegužę balandžiai gali laisvai skraidyti. Jų nusistovėjęs gyvenimo būdas ir požiūriai leidžia atsisakyti visų gegužės peršamų minčių skrodimų.

Galiausiai, gegužė vejama balandžiu tampa įprastu, bet su prieskoniais mėnesiu, kuris išlaisvina balandžius naujiems pojūčiams.

Gražaus likusio pavasario.

Dove by *Chris-Lamprianidis

-Kas mes esame ir iš ko mes pagaminti?

Paklausė gyventojas, kurio pasauly upės teka šokoladu, medžiai cukriniai, dangus rožinis, o saulė saldus sviesto gabalėlis. Jo namuose gali rasti česnako ir pipirų, o galvoje nežemiškų minčių. Jis vilki kondensuoto pieno gaminių drabužius, o kvėpuoja cukraus dulkėmis. Bet tik jis buvo kitoks, kas buvo aišku Jums jau pradedant skaityti tai.

-Kas mes esame… tai paprasta, mes saldūs žmonės.

-Iš ko mes pagaminti… tai dar paprasčiau, iš labai žemiško gaminio - nieko.

Ir Jums kaip man kilo mintis, kad tai nelogiška? Taip, iš tiesų, niekas nėra saldus, o gyventojas nežemiškas, jis saldus, nes kvėpuoja cukraus dulkėmis. Tad kaip gali būti niekas žemiškas? Ir kaip saldžiame pasaulyje atsirado niekas?

O viskas prasidėjo jau labai labai seniai, tad įsipatoginkite ir pradedame: Vieną kartą mažas vaikas žaidė lauke nieką, įsivaizduokite, koks jis buvo ypatingas.. Kaip Jūs įsivaizduojate, kaip tai reikėtų žaisti, ką reiktų daryti? Bet tai ne mūsų jėgoms. Štai tą akimirką, kai jis pradėjo žaisti nieką, niekas surezgė planą, kaip čia pasilikti. Ir taip, jis apgavo vaiką, kas tiesa pasakius neatrodo labai šventa. Taigi jis pradėjo domėtis žmonėmis, juos tyrinėti visokiais metodais, kuriuos geriau ignoruokime, nes dar pradėsime sapnuoti košmarus, o to nenorime. Taip praėjo ne vieneri metai ir dar dabar jis tai daro. Kai kuriuos net užvaldo, kad Jūs tiesa pasakius jau seniai pažįstami, net jo vardą minite, tik niekada nesuvokiate, kad Jūs jį kviečiate ir jis šalia Jūsų alsuoja. Na tęskime mūsų istoriją. Taigi nuskriaustas vaikas pajuto kartumo jausmą burnoje, jam buvo taip nemalonu, todėl jis sugalvojo pasaulį, kuriame bus saldu, žinoma, niekas susidomėjo šiuo pasauliu, bet jame buvo taip neįdomu, kad jis sukūrė gyventojus. Sakiau, kad ši istorija bus ilga, taip ir buvo, kol niekas nepaslėpė visko, o dėl nieko joks žmogus to ir neieško. Kadangi šis pasaulis buvo išgalvotas, niekas paliko šį pasaulį, nes jo gyventojai buvo nuspėjami, ko nepasakysi apie žmones. Neįdomu tai kas nuspėjama, nors niekas taip pat nuspėjamas, juk jo istorija nuspėjama. Todėl, matyt, joks žmogus nesidomi juo. Na o dabar apie česnaką ir pipirus. Tai sugalvojo gyventojai, įsivaizduokite pasauly, kuriame būtų viskas taip saldu, kad negali net suvokti kas yra kartu, kas yra aštru. Štai taip atsirado česnakas ir pipirai, bet jie taip pat šio pasaulio gyventojai. Ir dėl jų šis pasaulis vaikui atrodė, toks nuostabus, jame tilpo viskas. Bet užaugus vaikui, pasaulis liko užmirštas. Na o Jūs dar prisimenate tą vieną gyventoją, kuris minėjau, kad buvo kitoks? Tai taip, jis nepažįsta mūsų nieko, ir dėl to jo gyvenimas nuostabus.

Linkiu ir Jums pamiršti nieką ir pradėti džiaugtis gyvenimu. Kai tik jis vis rečiau skambės Jūsų lūpose, tuo mažiau jis bus šalia, tuo mažiau kartumo jausite širdyse.

Ačiū

Pasakos pradžia.

Gyveno kartą...
Bet aš ne apie liūdnus dalykus. Ar kartais neatrodo, kad kažkas tobulai suplanavo Tavo gyvenimą? Ir žino kiekvieną Tavo pasirinkimą. Pasirinkus tinkamai, viskas klostosi kaip ant paprasto lapelio surašyti punktai, bet pasirinkus netinkamai, kažkurį iš punktų vis vien prieisi, porą praleidęs ir laiko praradęs, o gal net ir šis neatsilieka. Jei Tavo gyvenimo punktai džiugina Tave, tad ar Tau neatrodo, kad kažkas Tave saugo?
Ar Tu tiki?

…atsitiktinumų pasaulyje žmogus…
Vakar per žinias sakė, tai ką jau girdėjau iš kito žmogaus, o atrodo tokia nereikšminga žinia. Ir vis vien nėra tokios žinios kurios nežinotum, o ji Tau kažkodėl būtų labai prasminga. Nors pasitaiko, juk atsitiktinumų būna.

…Jis turėjo…
Taigi, tarkim, kad manim patikėjome ir vis dėlto, viltis yra. Tad kodėl abejojame dėl to ką turime ir kartu su abejone tai pražudome. Aš nelinkus rizikuoti, bet dovanos ne dažnai dalinamos. Be to visada yra trečias kelias, tik jis ilgiau trunka.
O mes linkę plaukti pasroviui, ar prieš srovę?

Pasakos pabaiga.

Kaip mano draugė teigia:
“Nėra nieko neįmanomo, tik neįmanoma trunka ilgiau”

Sunku paleisti, tai kas kadaise buvo labai brangu.. Tada bandai suprasti, ar galbūt dėl to esi kaltas pats, ar galbūt nieko nereikia paleisti, nes viskas, kas yra, tai tik Tavo vaizduotės vaisius. Kaip ten bebūtų, juk jauti ir pastebi, kai ateina toks laikas.

O su manim dažnai tai kartojasi, blogiausia, kad kai susitaikai su ta mintimi, grįžti prie pirmosios, kuri skelbia, kad viskas yra gerai, kaip ir buvo, ir vėl žengi tais pačiais punktais lyg pagal kažkieno sumanymą.

Smilkalų kvapas darėsi vis aštresnis, bet juk kaip gražiai balti švelnūs dūmai margino bespalvį orą. Kai stebi atrodo, jog seki sulėtinto vaizdo kadrus, kuriuose vėjas šiltai prisiglaudžia niekada nepaliestas.

Ir kodėl taip atsitinka..

Svarbiausi savaitės įvykiai tik čia ir dabar:

Penktadienis:

“Ką pasakys mano senelis?” A.

Šeštadienis:

“Brukšniukas atėjo” S.

Sekmadienis:

“Tai tyrimas buvo ultragarsu?” J.

Pirmadienis:

“Taip aš norėčiau girdėti dainas” A.

Antradienis:

“Merginoms sunkiau išgirsti žemą dažnį” J.

“Meilė Paryžiuje” K.V.D.T.

Trečiadienis:

“Transcendenciniai…” T.

Ketvirtadienis:

“Dėl difrakcijos - geras :) ” M.

“Na gerai, bet jei galima kuo greičiau” J.

Penktadienis:

“Ar sulaukti?”

Analizė:
Neįtikėtinai neramios savaitės pradžia - penktadienis.
Sienoje gręžiamos skylės ir virtualybės įprasminimas laiduose, galvojimas apie praleistą paskaitos vertę, bėgimas iš traukinio link namų, ir lėkimas į nesėkmingo įrašo darymą pranašauja jau gręsiančios savaitės pasekmes. Sudužęs mašinos veidrodėlis nežinia tai pranašauja sėkmingą, ar nesėkmingą ateitį?
Šeštadienį rytas su sėkmingu įrašu bei rūsio sienų dažymu bei mylimų žmonių sutikimu bei programavimo uždavinio sudorojimu atneša džiugų sekmadienio rytą, t.y. ligų sąrašų apžvalgą, liūdną filmą bei kitus malonumus.
Darbo dieną - pirmadienį - visiškas planų sujaukimas, nuo tampymosi po Vilnių su kelionine bulvių pilną taše iki gydytojų apžiūrų liko tik važiavimas į studiją nesėkmingui darbui.
Antradienis pasimetimo ir nepasitenkinimo rytą užbaigia žinia privilegija italų kalbų kursams ir naujam papildomui darbui, “Meilė Paryžiuje” maloniam spektaklio stebėjimui bei nakties darbui susitvarkant ir vėlgi nesėkmingai su programavimo uždaviniais.
Trečiadienis: talentų atradimų diena, malonūs dainų perklausos momentai bei arbatos su spontaniškomis netiksliai apibūdinančiomis esmę mintimis ir filmo “Audra” pagal Šekspyrą analizė, nakties darbas nesėkmingai susidorojant su elektrotechnikos uždaviniais.
Ketvirtadienis pradedamas sunkiu rytu nesėkmingu naujos spynos rakinimu senu raktu ir nesėkmingu elektrotechnikos uždavinio pabaigimu. Ironijos nesaldus skonis bei paskaitos su arogantišku menininku baigiasi maloniu pasisėdėjimu sushi restorane.
Penktadienis - tikėjimo diena.

Kas per daug, tas nesveika..
Ir man nepatinka ironija.

Susitik mane,

noriu pakalbėti apie Tave.

Sapnuose daug visko įvykdavo, bet didžiąją dalį sapnų ji tiesiog pamiršdavo.
- Ir kodėl žiema vėl atėjo?, - tikriausiai tai buvo kaip ir dažniausiai mėnulio priartėjusio prie žemės įtaka.
- Įdomu, drebėjimas nuo šalčio, ar iš baimės?, - na tai jau buvo klausimas apsvarstymų vertas. Galbūt abi priežastys buvo teisingos, pranašingų sapnų bijoma, o žiema, kaip visada, šaldo. Ir žinoma, jautiesi kaltas, net sapne šaldomas, juk širdis neturėtų rinktis tarp karščio ir šalčio, ji gyva karščiu.
- O sapnuose išties slypi pamirštos svajonės, - nors tai ji jau seniai suprato, mintys blaškomos po iliuzijų pasaulį priverčia prisiminti tik tuos pačius kelis įvykius. Žiemos speigą ir tuštumą. Žinoma, jie jai buvo atsakę į visus jos klausimus, bet sapnas kaip visada nevaldomas žiemos įkarščio, verčia prisiminti žiemos speigą.
- Šios akimirkos taip pat niekad nepamiršiu, - ir tada ji prisimena tikrus draugus, galbūt neteisėtai pamiršus. Ir tos akimirkos, kurios skelbė tiesiog nereikšmingos, bet šiltos laimės valandėles. Ir savęs nuvertinimą iš dabarties taško, lyg ten būtų buvę kažkas kitas, o ne ji, juk ji dabar taip nesugebėtų? Bet ar tikrai?
- Tikiuosi prabils šlapepėdžiai žodžiais ir dainom, - o juk reikia jai tik pradėti.

Illustration by Lora8

Vieną gražią dieną Maumedyne.

- Pažiūrėk į jį, - tarė Kazlėkas.

- Jis jau čia savaitę ir nė kiek nepaaugo, - nusistebėjo Baravykas.

- Keistuolis, todėl ir mažas, pažiūrėk, raudona nosis, mėlyni žandai, žalios kelnės, violetinė kepuraitė, geltonos akys, kur tai matyta, kažkoks margumynas, ateivis,- skelbė Maumedienė.

- O man jis visai simpatiškas ir mielas, - suaikčiojo Musmerėlė.

- Bet vis vien, vyras turi būti drūtas! Iš kankinančios sausos žemės, atėjęs į Maumedyną, pasislėpė po lapu! Kaip jis sutvirtės?, - Baravykas dėstė.

- Bet pažiūrėkit, kaip jis svajingai žiūri, - žavėjosi Musmerėlė.

- Ką jis ten taip stebeilija? Kas ten?, - susidomėjo Maumiedienė.

- Panašu į Boružėlę ant Ramunės žiedo, - nusprendė Kazlėkas.

- Taip, tikrai taip! O koks grožis! - sušuko Musmerėlė.

- Jis panašu, kad nori ją pasiekti, o gi kaip ją pasieks, jei neišlenda iš po lapo. Išlystų, užaugtų ir pasiektų! Juk jam jau seniai laikas buvo užaugti, tik tvirti vyrai gyvena Maumedyne! - Baravykas skėsčiojo rankomis.

- O gal geriau nugriaužti kotą, kol žiedelis atsiras su Boružėle delne? - Maumedienė pirštu pamojavo.

- Ne, ką Jūs, kiek pastangų ir laukimo… Reikia papurtyti kotą ir ji nukris! - šaukė Kazlėkas.

- O jei Boružėlė nuskris? - išsigando Musmerėlė.

Choru: o jei nuskris..

O visą sujudimą matė Varnėnas, tas tik nusistebėjo ir tarė:
- Ot sukirmiję grybai, ant žiedo dėmelė, o jie Boružėlė, Boružėlė..

Vasaros saulei tekant, didžioji masės dalis keliauja pas šlapiapėdžius. Ir tai visai natūralu bei netgi labai trokštama. Tad išsiruošėm ir mes. Džiugu, fantastiška, tie šlapiapėdžiai tiesiog užburia, o ką kalbėti apie jausmus ir romantiką, tiesiog neatsiejami. Žinoma, tai jau jų pasaulis, tad jie ir dienomis, naktimis ten karaliauja ir ne vien puotauja, bet ir atakuoja žmones.
Iš tiesų tai po tų įvykių, aš bijau šlapiapėdžių, be to jie šalti, bet neabejinga jiems tiesiog negaliu nebūti.. Todėl mes su muzika sugalvojom apie juos daugiau papasakoti. Žinoma, dėl to teks prisijaukinti iš naujo muziką, bet, manau, ji atsigavo, galbūt į naudą praėjo mudviejų tokie atvėsę santykiai. Ji vėl man pasiūlė galimybę su ja pažaisti. Tik aš pradėjau jai ir reikalavimus kelti, ir su tinginiu supažindinau, nors neoficialiai jie jau seniai pažįstami buvo.
Tad išsibalansavimo laikotarpiu, kuris dabar užplūdo kaži kodėl, nusprendžiau save mylėti, na ir Jį pradžiuginti, torto gaminimu. Iš tiesų net nežinau kuo siejasi čia šlapiapėdžiai ir tortas, bet jis tapo nevykusiu tortu. Nei forma, nei skoniu.. Kai pagalvoji, kad vakar Bohemoj sėdėjom su šokančiom deginantį šokį liepsnelėm, ir kraujo sklidinom taurėm valgėm prancūzišką batoną, tai visai natūralu, kad šiandien tortas nepavyko. O kaip jis galėjo pavykti, kai malonumai persekioja.
Džiaugiuosi balta spalva, mėlynais šlapiapėdžiais ir nevykusiu tortu, nes tai juk gyvenimas, kuris pagaliau nestovi vietoje. O aš galvoju nustosiu skubėti.

picture belongs to Lora8 in deviantart.com

Mes gerai sutariam, kai yra veikla, kai nėra kada mąstyti ir kalbėtis. Dažniausiai kai nebūname vieni, tada aš bendrauju su kitu pasauliu, o Jūs tylite ir klausotės, bet vos aš Jus palieku vienus, tuojau Jūs pradedate sumaištį ir karą. Na, viskas prasideda nuo paprasčiausios idėjos kilusios kurio nors iš jūsų, ar tai Svajos, ar tai Narcizo, ar Melancholiko arba Empiristo. Vienas tik prasižioja ir prasideda.. Tuojau pat viską apverčia aukštyn kojom Subkultūristas. Iš kito gatvės kampo rėkia Cinikas, pradeda jie necenzūriškai spjaudytis. Įsiterpia Naivuolė, bando juos taikyti kiršindama, šie dar labiau įsijaudrina ir grūmojasi kumščiais. Niekada nesuprasiu jos taktikos. Žinoma, Nuolanka įsiterpia ir bando rasti nors šiokį tokį kompromisą. Bet kur gi čia ją girdėsi, kai tie du, taip garsiai rėkia, kad rodos sprogs galva, tai užsikemši ausis. Empiristas tuoj pat pradeda bliauti dėl Narcizo žodžių, Cinikas šaiposi iš abiejų ir pirštais baksnoja. Svaja tik aprašinėja įvykį ir aikčioja, o Melancholikas, Empiristo geriausias draugas, dejuoja, dėl pražūtingos būties. Po truputį mane tai pradedat vesti iš kantrybės. Atrodo Jūs vienas be kito negalit, kol žiūrit viena kryptimi, kai tik atsisukate ir prasitariate, taip konfliktai. Ach taip, Abejonė dažniausiai pasiūlo trečią variantą, dėl kurio visi pasimetate ir trumpam nutylate, kol Cinikas ar Subkultūristas sumąstys, ką čia atrėžus. Taip pagrindiniai nusikaltėliai, Abėjonė, Svaja ir Aš bandome sutramdyti Jus streikuotojus. Iš tiesų pakanka man ateiti, ar Jus visus patraukti į veiklą, ir Jūs jau tylit lyg niekur nieko. Užgniaužiam Jūsų mintis ir užklijuojam burnas, kad nekiltų noras būti svarbesniems nei turite būti, bet nėra ko skųstis, Jūs juk priklausote man.

.

Illustration "Rosetta Stoned" by ^vhm-alex (www.deviantart.com)