BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tas baltas smilkalo dūmas

2011-11-09 parašė OrdinaryLife

Sunku paleisti, tai kas kadaise buvo labai brangu.. Tada bandai suprasti, ar galbūt dėl to esi kaltas pats, ar galbūt nieko nereikia paleisti, nes viskas, kas yra, tai tik Tavo vaizduotės vaisius. Kaip ten bebūtų, juk jauti ir pastebi, kai ateina toks laikas.

O su manim dažnai tai kartojasi, blogiausia, kad kai susitaikai su ta mintimi, grįžti prie pirmosios, kuri skelbia, kad viskas yra gerai, kaip ir buvo, ir vėl žengi tais pačiais punktais lyg pagal kažkieno sumanymą.

Smilkalų kvapas darėsi vis aštresnis, bet juk kaip gražiai balti švelnūs dūmai margino bespalvį orą. Kai stebi atrodo, jog seki sulėtinto vaizdo kadrus, kuriuose vėjas šiltai prisiglaudžia niekada nepaliestas.

Ir kodėl taip atsitinka..

illustrazione di Nelleke [nelleke.deviantart.com]

Rodyk draugams

Savaitės apžvalga

2011-10-07 parašė OrdinaryLife

Svarbiausi savaitės įvykiai tik čia ir dabar:

Penktadienis:

“Ką pasakys mano senelis?” A.

Šeštadienis:

“Brukšniukas atėjo” S.

Sekmadienis:

“Tai tyrimas buvo ultragarsu?” J.

Pirmadienis:

“Taip aš norėčiau girdėti dainas” A.

Antradienis:

“Merginoms sunkiau išgirsti žemą dažnį” J.

“Meilė Paryžiuje” K.V.D.T.

Trečiadienis:

“Transcendenciniai…” T.

Ketvirtadienis:

“Dėl difrakcijos - geras :) ” M.

“Na gerai, bet jei galima kuo greičiau” J.

Penktadienis:

“Ar sulaukti?”

Analizė:
Neįtikėtinai neramios savaitės pradžia - penktadienis.
Sienoje gręžiamos skylės ir virtualybės įprasminimas laiduose, galvojimas apie praleistą paskaitos vertę, bėgimas iš traukinio link namų, ir lėkimas į nesėkmingo įrašo darymą pranašauja jau gręsiančios savaitės pasekmes. Sudužęs mašinos veidrodėlis nežinia tai pranašauja sėkmingą, ar nesėkmingą ateitį?
Šeštadienį rytas su sėkmingu įrašu bei rūsio sienų dažymu bei mylimų žmonių sutikimu bei programavimo uždavinio sudorojimu atneša džiugų sekmadienio rytą, t.y. ligų sąrašų apžvalgą, liūdną filmą bei kitus malonumus.
Darbo dieną - pirmadienį - visiškas planų sujaukimas, nuo tampymosi po Vilnių su kelionine bulvių pilną taše iki gydytojų apžiūrų liko tik važiavimas į studiją nesėkmingui darbui.
Antradienis pasimetimo ir nepasitenkinimo rytą užbaigia žinia privilegija italų kalbų kursams ir naujam papildomui darbui, “Meilė Paryžiuje” maloniam spektaklio stebėjimui bei nakties darbui susitvarkant ir vėlgi nesėkmingai su programavimo uždaviniais.
Trečiadienis: talentų atradimų diena, malonūs dainų perklausos momentai bei arbatos su spontaniškomis netiksliai apibūdinančiomis esmę mintimis ir filmo “Audra” pagal Šekspyrą analizė, nakties darbas nesėkmingai susidorojant su elektrotechnikos uždaviniais.
Ketvirtadienis pradedamas sunkiu rytu nesėkmingu naujos spynos rakinimu senu raktu ir nesėkmingu elektrotechnikos uždavinio pabaigimu. Ironijos nesaldus skonis bei paskaitos su arogantišku menininku baigiasi maloniu pasisėdėjimu sushi restorane.
Penktadienis - tikėjimo diena.

Kas per daug, tas nesveika..
Ir man nepatinka ironija.

Rodyk draugams

Susitik mane

2011-09-19 parašė OrdinaryLife

Susitik mane,

noriu pakalbėti apie Tave.

Rodyk draugams

“Autoriaus žodžiai” [3]

2011-09-19 parašė OrdinaryLife

Sapnuose daug visko įvykdavo, bet didžiąją dalį sapnų ji tiesiog pamiršdavo.
- Ir kodėl žiema vėl atėjo?, - tikriausiai tai buvo kaip ir dažniausiai mėnulio priartėjusio prie žemės įtaka.
- Įdomu, drebėjimas nuo šalčio, ar iš baimės?, - na tai jau buvo klausimas apsvarstymų vertas. Galbūt abi priežastys buvo teisingos, pranašingų sapnų bijoma, o žiema, kaip visada, šaldo. Ir žinoma, jautiesi kaltas, net sapne šaldomas, juk širdis neturėtų rinktis tarp karščio ir šalčio, ji gyva karščiu.
- O sapnuose išties slypi pamirštos svajonės, - nors tai ji jau seniai suprato, mintys blaškomos po iliuzijų pasaulį priverčia prisiminti tik tuos pačius kelis įvykius. Žiemos speigą ir tuštumą. Žinoma, jie jai buvo atsakę į visus jos klausimus, bet sapnas kaip visada nevaldomas žiemos įkarščio, verčia prisiminti žiemos speigą.
- Šios akimirkos taip pat niekad nepamiršiu, - ir tada ji prisimena tikrus draugus, galbūt neteisėtai pamiršus. Ir tos akimirkos, kurios skelbė tiesiog nereikšmingos, bet šiltos laimės valandėles. Ir savęs nuvertinimą iš dabarties taško, lyg ten būtų buvę kažkas kitas, o ne ji, juk ji dabar taip nesugebėtų? Bet ar tikrai?
- Tikiuosi prabils šlapepėdžiai žodžiais ir dainom, - o juk reikia jai tik pradėti.

Illustration by Lora8

Rodyk draugams

Grybų sukilimas

2011-09-05 parašė OrdinaryLife

Vieną gražią dieną Maumedyne.

- Pažiūrėk į jį, - tarė Kazlėkas.

- Jis jau čia savaitę ir nė kiek nepaaugo, - nusistebėjo Baravykas.

- Keistuolis, todėl ir mažas, pažiūrėk, raudona nosis, mėlyni žandai, žalios kelnės, violetinė kepuraitė, geltonos akys, kur tai matyta, kažkoks margumynas, ateivis,- skelbė Maumedienė.

- O man jis visai simpatiškas ir mielas, - suaikčiojo Musmerėlė.

- Bet vis vien, vyras turi būti drūtas! Iš kankinančios sausos žemės, atėjęs į Maumedyną, pasislėpė po lapu! Kaip jis sutvirtės?, - Baravykas dėstė.

- Bet pažiūrėkit, kaip jis svajingai žiūri, - žavėjosi Musmerėlė.

- Ką jis ten taip stebeilija? Kas ten?, - susidomėjo Maumiedienė.

- Panašu į Boružėlę ant Ramunės žiedo, - nusprendė Kazlėkas.

- Taip, tikrai taip! O koks grožis! - sušuko Musmerėlė.

- Jis panašu, kad nori ją pasiekti, o gi kaip ją pasieks, jei neišlenda iš po lapo. Išlystų, užaugtų ir pasiektų! Juk jam jau seniai laikas buvo užaugti, tik tvirti vyrai gyvena Maumedyne! - Baravykas skėsčiojo rankomis.

- O gal geriau nugriaužti kotą, kol žiedelis atsiras su Boružėle delne? - Maumedienė pirštu pamojavo.

- Ne, ką Jūs, kiek pastangų ir laukimo… Reikia papurtyti kotą ir ji nukris! - šaukė Kazlėkas.

- O jei Boružėlė nuskris? - išsigando Musmerėlė.

Choru: o jei nuskris..

O visą sujudimą matė Varnėnas, tas tik nusistebėjo ir tarė:
- Ot sukirmiję grybai, ant žiedo dėmelė, o jie Boružėlė, Boružėlė..

Rodyk draugams

Šlapiapėdžiai ir nevykęs tortas

2011-08-07 parašė OrdinaryLife

Vasaros saulei tekant, didžioji masės dalis keliauja pas šlapiapėdžius. Ir tai visai natūralu bei netgi labai trokštama. Tad išsiruošėm ir mes. Džiugu, fantastiška, tie šlapiapėdžiai tiesiog užburia, o ką kalbėti apie jausmus ir romantiką, tiesiog neatsiejami. Žinoma, tai jau jų pasaulis, tad jie ir dienomis, naktimis ten karaliauja ir ne vien puotauja, bet ir atakuoja žmones.
Iš tiesų tai po tų įvykių, aš bijau šlapiapėdžių, be to jie šalti, bet neabejinga jiems tiesiog negaliu nebūti.. Todėl mes su muzika sugalvojom apie juos daugiau papasakoti. Žinoma, dėl to teks prisijaukinti iš naujo muziką, bet, manau, ji atsigavo, galbūt į naudą praėjo mudviejų tokie atvėsę santykiai. Ji vėl man pasiūlė galimybę su ja pažaisti. Tik aš pradėjau jai ir reikalavimus kelti, ir su tinginiu supažindinau, nors neoficialiai jie jau seniai pažįstami buvo.
Tad išsibalansavimo laikotarpiu, kuris dabar užplūdo kaži kodėl, nusprendžiau save mylėti, na ir Jį pradžiuginti, torto gaminimu. Iš tiesų net nežinau kuo siejasi čia šlapiapėdžiai ir tortas, bet jis tapo nevykusiu tortu. Nei forma, nei skoniu.. Kai pagalvoji, kad vakar Bohemoj sėdėjom su šokančiom deginantį šokį liepsnelėm, ir kraujo sklidinom taurėm valgėm prancūzišką batoną, tai visai natūralu, kad šiandien tortas nepavyko. O kaip jis galėjo pavykti, kai malonumai persekioja.
Džiaugiuosi balta spalva, mėlynais šlapiapėdžiais ir nevykusiu tortu, nes tai juk gyvenimas, kuris pagaliau nestovi vietoje. O aš galvoju nustosiu skubėti.

picture belongs to Lora8 in deviantart.com

Rodyk draugams

*Mes

2011-06-15 parašė OrdinaryLife

Mes gerai sutariam, kai yra veikla, kai nėra kada mąstyti ir kalbėtis. Dažniausiai kai nebūname vieni, tada aš bendrauju su kitu pasauliu, o Jūs tylite ir klausotės, bet vos aš Jus palieku vienus, tuojau Jūs pradedate sumaištį ir karą. Na, viskas prasideda nuo paprasčiausios idėjos kilusios kurio nors iš jūsų, ar tai Svajos, ar tai Narcizo, ar Melancholiko arba Empiristo. Vienas tik prasižioja ir prasideda.. Tuojau pat viską apverčia aukštyn kojom Subkultūristas. Iš kito gatvės kampo rėkia Cinikas, pradeda jie necenzūriškai spjaudytis. Įsiterpia Naivuolė, bando juos taikyti kiršindama, šie dar labiau įsijaudrina ir grūmojasi kumščiais. Niekada nesuprasiu jos taktikos. Žinoma, Nuolanka įsiterpia ir bando rasti nors šiokį tokį kompromisą. Bet kur gi čia ją girdėsi, kai tie du, taip garsiai rėkia, kad rodos sprogs galva, tai užsikemši ausis. Empiristas tuoj pat pradeda bliauti dėl Narcizo žodžių, Cinikas šaiposi iš abiejų ir pirštais baksnoja. Svaja tik aprašinėja įvykį ir aikčioja, o Melancholikas, Empiristo geriausias draugas, dejuoja, dėl pražūtingos būties. Po truputį mane tai pradedat vesti iš kantrybės. Atrodo Jūs vienas be kito negalit, kol žiūrit viena kryptimi, kai tik atsisukate ir prasitariate, taip konfliktai. Ach taip, Abejonė dažniausiai pasiūlo trečią variantą, dėl kurio visi pasimetate ir trumpam nutylate, kol Cinikas ar Subkultūristas sumąstys, ką čia atrėžus. Taip pagrindiniai nusikaltėliai, Abėjonė, Svaja ir Aš bandome sutramdyti Jus streikuotojus. Iš tiesų pakanka man ateiti, ar Jus visus patraukti į veiklą, ir Jūs jau tylit lyg niekur nieko. Užgniaužiam Jūsų mintis ir užklijuojam burnas, kad nekiltų noras būti svarbesniems nei turite būti, bet nėra ko skųstis, Jūs juk priklausote man.

.

Illustration "Rosetta Stoned" by ^vhm-alex (www.deviantart.com)

Rodyk draugams

Pavasaris

2011-03-05 parašė OrdinaryLife

Pasibeldė lauktasis prieš kelias dienas. Suplėšė knygas, lapus išmėtė, pamosikavo kumščiu prieš nosį ir išėjo.
Šiandien atėjo toks žibantis, pradėjo su energija ir pokalbiu per muziką, vėliau neatmenamus laikus pridėjęs ir tas savas jausmas bei žmones, kurie atsitiktinai, retai bet džiugiai pasirodo. Žinoma parodei simbolius su savo atėjimo ovacijomis sveikinančius pakampėse, man kažkodėl tai sukėlė šypseną. Bei tie likę netikėtumai ir spalvos. Jau skridau.
Tave pamatyti degiau džiaugsmu, tai jis pabudino ilgesį, tos kelios dienos atrodė mėnuo.
Po to žmogus, kuris užbaigė šią dieną nuostabiai ir kuris vienas iš tų kelių žmonių, sugebantis įprasminanti akimirkas.
-Ar ryt dar užsuksi į svečius? Tikiuosi tokios pat linksmos nuotaikos kaip šiandienos.

Illustration by Eric Knoblock

Rodyk draugams

Kodas Cpi91vl-n

2011-02-21 parašė OrdinaryLife

Kodas Cpi91vl-n vyrauja, nes per ilgai užsitęsė žiema. Tiksliau ima viršų, nes prarandamas gyvenimo variklis, kuris judintų, sėdima vietoje per daug ramiai ir per daug stabiliai - rutinos pasekmė. Niekas nesiekiama, jokių pokyčių. Vyrauja laimė, bet kartu ir trūkumas. Kai tarp daugybės žmonių juntama vienatvė, bet nesinorima jų matyti, nes norisi būt vienam. Galbūt tai jau ne Cpi91vl-n kaltas, galbūt tai jau programos kaltė. Nes gyvenime niekada nebuvo žmonių daug, niekada jų nenorėta, apsiribota keliais žmonėmis, kurie nepakeičiami ir visa ko prasmė. Atrodo tik jų šiam pasaulį ir reikia. Tad ta ir norima vienatvė, tai nėra buvimas visiškai vienam, bet su tais keliais. Kitą vertus Cpi91vl-n ir kyla iš to, kad nėra tų žmonių šalia, bei iš to, kad trūksta paprastų žmonių. Paradoksalu, bet kai jų trūksta, net nenorima jų matyti, nes tai erzina. Būtų blogai nepaminėti, kad šio kodo dėka vėl ateina kūryba, bet ji kaip visada melancholiška ir romantiška. Lyrizmas kyla iš tuštumos, kuri ir pagrinde supa Cpi91vl-n. Tarp kodų R(rd)pb91d-nm ir Cpi91vl-n, besijungiančiu trapumu, yra pagrindinis skirtumas, kad vis dėlto, jauti, kad nesi visiškai vienas, esi laimingas ir viską turi, ko tik galėjai svajoti, o tam žmogui esant šalia Cpi91lv-n tiesiog nebedominuoja, palikdamas tik ramumo jausmą, pasyvumo. Blogiausioji pusė yra ta, kad vis gi atrodo, lyg nuovargis būtų padaręs viską kas įmanoma, kad tik žmogus supanašėtų į zombį ir neveiklumas sukūrtų visiškai nusiminusio žmogaus įvaizdį. O geroji pusė tai, kad šis kodas leidžia suprasti, kad esi laimingas, turi viską ir kad turi pradėti progresuoti, nes be impulsyvumo nepavyksta tobulėti. Šį kodą kaip ir visada keičia Cpi91is-n kodas - pavasario pasekmė.


Illustration "Le petit Prince" by Clap-san (www.deviantart.com)
*Cpi91lv-n Cikliškai pasikartojantis identitetas 1991m laimingo vienišumo “n”  faktorių lemiantis
*Cpi91is-n Cikliškai pasikartojantis identitetas 1991m impulsyvumo sąmišis “n” faktorių lemiantis
*R(rd)pb91d-nm Reguliariai (retai - dažnai) pasikartojanti būsena 1991m depresija “nm” faktorių lementis

Rodyk draugams

Apie mudviejų santykius - paprastai

2011-02-09 parašė OrdinaryLife

Kartą, na nekartą man sakė “Duok muzikai 10, ji Tau atiduos 100″. Ir nežinau iš kur toji magija, bet tai gyva. Aš stengiausi, kiek leido norai, galimybės, bet visą kitą atsirasdavo iš niekur - pasiūlymai, žmonės, kurie nukrisdavo lyg iš dangaus su pasiūlymais, kuriuos sunku suvokti realiais. Įstojau į muziką, taip pat keistai kaip ir visi pasiekimai joje - stebuklingai. Stebuklingai atsirado ir žmogus, kuris pasiūlė autorinius koncertus, bet.. Tai buvo pirmas kartas, kai dėl atstumo ir to nebuvimo laiko, aš pasiūlymui atsakiau “negaliu”, galbūt ir noro pritrūko. Nuo tada mes viena nuo kitos labai atitolom, na, ji kiekvieną dieną skamba mano namuose, ji visur, be jos negalėčiau, bet aš nebesistengiu, nebepaimu jos į rankas, nebekuriu. Nors mintyse tik ir kirba toks nuostabus noras išmokti viską, bet.. Ji dabar tyli, matyt todėl, kad dabar aš tik klausau, žaidžiu su ja, ir visai jos nepuoselėju. Kad ji gyva aš net neabejoju, kad ji kaip vaikas, kaip nenuspėjamas potvingis, kuris turi savyje tiek daug visko - ir liūdesio, ir džiaugsmo, ir atsipalaidavo, ir užvaldymo, ir jausmingumo. Kartais ji pati įkvepia, kad pulčiau prie jos kojų ir dabinčiau ją savo jausmų papuošalais. Bet kartais atvirkščiai, ji leidžia pasijausti nieko vertu ir atstumia lyg pykdama, kad nesistengiu patraukti jos dėmesio. O aš nežinau ko laukiu, kokio įkvėpimo, kad pas ją grįžti, dažniausiai ja rūpinausi, kai jaučiausi vieniša ir niekam nereikalinga, dabar jaučiuosi laiminga ir jos dėka palaikau šį jausmą. Žinau, kad ji suteikė dar vieną šansą ją prisiminti, bet užkėlė tokius reikalavimus, kad mano galvoje gimė nuostabios mintys, kurioms išsipildyti deja nėra galimybės. Gal tai tiesiog noras, kad ją prisiminčiau, o gal priminimas, kad atitolau nuo jos tiek, kad jos reikalavimai man jau per sudėtingi. Bet kokiu atveju, teks mums su ja gyventi visą gyvenimą ir ar ji pyktų, ar būtų patenkinta mūsų bendravimu, niekada nepamiršiu, kiek ji man suteikė.

Illustration "Mr Writer" by rmayani (www.deviantart.com)

Rodyk draugams